Donelaičio metai Vilniaus Mokytojų namuose

VVPI Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto draugė Bronė

Pridedu ranką prie širdies,

Girdžiu kaip skamba vardas

DONELAITIS,

Liečiu ranka upelio srovę

Ir čia pat išgirstu,

Kaip virva vieversys padangėje.

Joje pasėjau grūdą ateities,

Išdygo ir užaugo,

Su būro apavu prastu

Įsisiurbė į žemę

Ir neša duoną į namus

Ant motinos išausto rankšluosčio

Į ąžuolinį stalą...

Paruošiau vaišių ir jauniems,

Kad vestuves iškeltų

Ir jų vaikai netgi iš skudurų

Savo lėles papuoštų,

Prie pašalio sušildę siaustų.

Lenkiuosi Pričkui ir klausau,

Ką liepia ir pats DONELAITIS;

Dievo vardas aukščiau,

Kur netgi paukštis neskrenda...

Turtingam žodžiui, –

Kaip Tolminkiemio bažnyčioje, –

Priklaupę ant pavasario vagos

Ir šiandien pasimeskime.