Nepakelti daigai

Pirmi pavasario žiedai

Pražysta saulei palytėjus -

Snieguolės baltos, -

Kaip maži varpeliai, -

Žiūri sau po kojomis,

Kur juos sniegu apklojusi

Žiema sapnavosi ilgai...

Po to ir tulpės,

Kurias mama sodino

Ir sesės ravėjo,

Pražydo įvairiais žiedais.

Ne visada skinu

Ir nunešu jums gėlę,

Bet visada kalbu žodžius,

Kad atmintis gražesnė

Už gražiausią gėlę,

Kiekvienas žiedas

Pritaria lyg maldai tyliai:

- Aš jus labai labai

Mylėjau,

Bet jūs užmigote kaip gėlės žiemą

Jau gana seniai...

Kaip gaila, kad nedygo

Net nauji daigai.