Nė vienas medis
Juk nenori,
Kad jo šakas genėtų,
Bet laukia, tikisi,
Kad liemenį nuo audrų
dengtų,
Žaluma žavėtų.
Kiekvienas paukštis
skrenda
Į savo gimtinę,
Kad pavasarį perėtų,
Kiekvienas želmenėlis
dygsta,
Kad varpas turėtų,
Visi keliai pavasarį
Žiedais nusėti...
Kiekviena motina augina
Savo mažą kūdikį,
Kad ją senatvėje
paguostų,
Nors prie karsto pastovėtų
Ir paskutinį kartą
Į kelionę palydėtų.
Oi, mūsų amžiuje
Dar girdi šūvius
Vietoj paukščių
trelių...
Kaip galima apie karą
Taip ramiai kalbėti?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą