Pačios viršūnės
lankstosi
Nuo stipraus vėjo,
Dažnai nulūžta,
Krenta ir šaka,
Bet lieka tvirtas
Atsparus kamienas,
Užgrūdintas audrų,
Net perskeltas iki šaknų
žaibų,
Karo skeveldrų pervertas.
Atsiveria šerdis
Ir lašai alma,
Gydo, užsitraukia,
Įsikuria paukščių pora
Naujoje drevėje.
Miškai žaliuoja
Ir per audrą gaudžia,
Vieni prie kitų lenkiasi,
-
Kaip senųjų galvos, -
Bet lieka giesmės
širdyse,
Jeigu iš šaknų rauna,
Tai visus drauge...
O proskynose maži auga,
Ant jų šakelių
Susuka lizdus mažieji
paukščiai,
Vėl suskamba giria,
Nebūna medis vienišas
miške.
Siūbuokit, medžiai,
Bet vėl aukit,
Kad miškas niekada
Netaptų dykviete tuščia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą