Kas rudenį sutiko
Labai nelauktai
Ar vėl tenai sugrįžo,
Iš kur buvo atėję,
Paliko tik brydė balta
Ant atsigaunančio
kamieno...
Pavasario vėjelis
dvelktelėjo,
Nutrynė antspaudą
Ir priglaudė prie žemės,
Kad būtų kuo arčiau
Prie savo ištakų
Ir amžino kūrėjo...
Pirmi žiedai prabudo,
Pirma pamatė, kas šalia,
Žiūrėjo mėlynos akelės
Į tuščią vietą ir
gailėjo,
Prikelti negalėjo...
Paskui į dangų pažiūrėjo
-
Jų mėlyna spalva
Taip lygiai susiliejo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą