Mano šeima

Ką jaučia medžiai,

Kai audra ateina;

Gal netiki,

Kol tiktai lapai krenta,

Kada nulūžta vien šaka, –

Tada dar gydo dainos

Ir saulės šypsena.

Už lango naktimis

Vis šviečia mėnuo,

Vilnija šakose skaidri banga

Ir po lietaus rasa taip žėri,

Kad akina ir byra

Jo atspindžiai į sielą,

Tada tikiu jausmais,

Pasitikiu, kaip medis,

Savo stiprių šaknų galia.

Lapai – mano šeima,

Kol jie maži,

Pavasarį naujai išsprogsta,

Dar blizga šviesoje...

Oi, vasara ir jiems trumpa,

Dabar drauge sustojame gėrėtis

Rudens gelsva spalva...

Taip ir linguosime

Prieš vėtrą,

Kolei ateis žiema...