Pasėjo protėviai
Į žemę laimės grūdą,
Prie jo ramunė dygo,
Skaičiavau lapus
Ir daugel ašarų nubiro,
Kada lankau kalnelį,
Iš kurio pakyla
Balandžių pulkas
Į amžinus namus...
Oi, tie takai, -
Tarsi sidabro stygos, -
Jie suriša visus,
Kas žemėje prie stalo
Valgo duoną,
Kas neša į padangę
Surinktus amžiaus
trupinius.
Nubyra lašas
Ir pavasarį kiekvieną,
Kai pamatau tuščią
gimtinę...
Kur sėti grūdą,
Kurio neturiu?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą