Gintaro segė

Audrą nujaučia paukščiai -

Tupiasi medžių viršūnėse

Iš šaukia, perspėja, -

Visi drauge, visiems ramu,

Nors kylanti banga

Siaučia prie kranto...

Seniai nebemačiau tokios,

Nors ilgai gyvenau, -

Esu sena pušys

Prie senos jūros,

Tik mažas laivelis...

Nubyra skujos,

Žievė net keičiasi

Ir laša vėl smala į vandenį...

Per prievartą ištirpsta

Sūriame vandenyje, -

Kaip gintaro krislelis...

Seniai jų nerinkau,

Turiu tik vieną segę,

Kuri man prie krūtinės,

Į širdį įsisegusi...

Tėvyne mano,

Kas nuo audros tave apsaugos?