Pasprings svetima duona

Vėl žemę drebina

Kareivių batai,

Į jūra plaukia

Kariniai laivai;

Pakilo žmonės,

Kuriems automatas

Įteiktas į rankas,

Ne duonos kepalai...

O mūsų žemė ta pati,

Limpa prie visų batų,

Tik duona darosi aitri,

Kai žmonės, karą matę,

Atgręžia nugaras,

Kas kalba ugnimi.

Pakėlęs ginklą

Grimzta tik į pragarą,

O užkariautojui – mirtis.

Nejau pamiršo kraujo kvapą

Mano gimtoji žemė,

Kai mindė svetimi?

Ji man sava, kad ir toliau,

Nes žemė – ta pati.