Pasilenkiau prie gėlojo
vandens,
Išgėriau pilną saują
Ir pajutau, kaip įkvėpiau
Didžiulį gurkšnį
Tyro oro,
Su juo – dalelę saulės.
Pražydo sieloje gėlė –
Mažytis vilties
spindulys,
Kad bus taika pasaulyje,
Kad motinoms ir ašaros,
Nors šiandien nebyrės
Į trykštantį džiaugsmu
Pavasario upelį.
Ir vienas lašas toks
brangus,
Kai iš savos krūtinės
krenta.
Atrandame pasaulį,
O tada save,
Kada daug ką – savus
Gyvenime prarandame.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą