Kelmai

Kol kelmas neapauga

Samana žalia, kempinėmis,

Jis yra miręs,

Pasmerktas ir pilkas,

Po jo žieve nėra gyvybės:

Neatskrenda genys,

Kuris pažįsta mišką,

Kiekvienas gyvas,

Kol yra kažkam dar mielas,

Labai reikalingas...

Prie kelmo prisiglaudusi

Netgi žibutė šildosi,

Greičiau pražysta;

Kelmai – tai mūsų atmintis,

Prabėgusi jaunystė,

Senatvės patirtis, –

Prie kelmo grybai dygsta...

Paglostau seną žievę, –

Tai kas, kad ji šiurkšti, –

Bet visada jaučiu,

Kaip mano jėgos grįžta.