Tik saulės šviesoje,
Miško aikštelėse
Baltosios pakalnutės
kvepia;
Neskyniau niekada,
Nes kaip paskui pražystų
viržiai
Ir bruknienojų kekės.
Netoliese, pakalnėse
Ir tyras upeliukas teka, –
Kaip ašara lašai,
Kurių anksti netenkame...
Gyvenimas – gražiausia
dovana,
Bet nuskina dažnai
Ir tik tada pražysta
pakalnutės
Ant mažo žemės
lopinėlio,
Kada brangiausio jau
netenkame –
Niekas iš ten žiedų
neskabo.
Tegu pražysta pakalnutės
Ir melsvi šilai,
Alksnynuose į laimę žymi
Baltą laimės taką,
Kol dar su saule
šnekamės...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą