Kai
parskrenda gandrai,
Pražysta
medžiai,
Sūpuoja
vėjas lopšį ant šakų,
Jis -
baltas, baltas-
Su juoda
rainele,-
Tarsi
seilinuku.
Glūdumoje
miškų,
Kur
klykauja žalvarnis,
Susuka
juodas gandras
Lizdą
savo,
Kad niekas
nematytų jo vaikų...
Ir visą
vasarą
Per dangų
melsvą
Keliauja
virtinės paukščių gražių,
Kol ruduo
dalgį pagalanda
Ir iškerta
giesmę miškų...
Štai
paskutinės žąsys skrenda -
Daugiau
nesigirdės,
Ką supa
vėjas
Ant plikų
šakų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą