Saulės zuikučiai

Prisikelia diena,

Saulės pažadinta,

O mes – tik jos vaikai,

Kurie pamatę

Spindulio zuikutį

Ištiesiame rankas.

Kol ne vėlu,

Pakalbiname,

Nes bus šešėlio virpesys,

Jis nusitiesia rudenį,-

Nusigręžia nuo saulės,

Ilgėja kojos

Ir brenda jau į vakarą

Gana skubiai...

Pro debesų didžiulius kalnus

Toks mėlynas dangus aukštai;

Ilgiuosi vėl pavasario,

Nors prieš akis ilga žiema,

Šešėliais apsikaišiusi,

Ant balto sniego,-

Kaip mano plaukai.

Oi, akyse saulės zuikučiai...

Juk matai?