Senatvė –
ne liga;
Senieji
medžiai sprogsta
Ir vėl
žali,
O ąžuolų
gilės prinoksta
Ir auga
naujas ąžuolynas.
Vis krenta
riešutai,
Taip
plečiasi lazdynas...
Čia
nutūpia genys
Ir kėkštas
kažką randa,
Net
voveraitė šluostosi ūsus,
Kol rūkas
pievomis vis brenda,
Taip
iriasi gyvenimo laivelis,
Sunkau,
kai vėjas tyli...
Tada
reikia jėgų,
Kad rastų
savo tiltą,-
Anapus -
tokie toliai,
Akmuo
nurimęs...
Kiekvienas
senas
Dar svajoja
pamatyti gražią girią.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą