Senatvė

Senatvė – ne liga;

Senieji medžiai sprogsta

Ir vėl žali,

O ąžuolų gilės prinoksta

Ir auga naujas ąžuolynas.

Vis krenta riešutai,

Taip plečiasi lazdynas...

Čia nutūpia genys

Ir kėkštas kažką randa,

Net voveraitė šluostosi ūsus,

Kol rūkas pievomis vis brenda,

Taip iriasi gyvenimo laivelis,

Sunkau, kai vėjas tyli...

Tada reikia jėgų,

Kad rastų savo tiltą,-

Anapus - tokie toliai,

Akmuo nurimęs...

Kiekvienas senas

Dar svajoja pamatyti gražią girią.