Du medžiai vieno miško

Du medžiai šalia auga;

Kartais skirtingi,

Bet savi,

Kai vienam šaką skauda,

Kitas palaiko

Ir tampa ramesni.

Kai keliasi virš miško debesys,

Audra ateina,

Susikabina šakomis,

Daug virsta,

Bet lieka stipresni.

Nurimsta vėjas,-

Niekada nesitęsia jis amžiais,-

O plynėse užauga vėl nauji.

Einu pro šalį

Aš, žalioji eglė,

Ir apgaubiu kiekvieną,

Kuris auga pakrašty...

Du medžiai tebestovi,

Kaip stovėję,

Ir miško vidury.