Dievas
paleido sūnų,
Kad šis
atrastų dalią,
O motina
iš laimės
Jį
glaudė, nes vaikelis.
Kada sūnus
paaugo,
Surado
savo kelią,
O iš
paskos jau sekė,
Kas vykdė
ir jo valią.
Taip kėlė
nelaimingus,
Parodė
didžią valią,
Kas yra
žmogui duota -
Kančia ir
meilė.
Mes esame
bejėgiai
Prieš
Dievą visagalį,
Bet esam atsakingi
Bet esam atsakingi
Už savo
vaikų kelią.
Kuriuo mes
patys einame,
Tuo ir
paseks jaunimas,
Toks ir
užaugs prie kelio
Baltas
baltas beržynas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą