Senieji
papročiai;
Jie,-
tarsi medžio šaknys,-
Iš žemės
ir dangaus
Sau sėmė
išmintį
Kas dieną,
naktį,
Taip augo
ir šakojosi
Į naują
augalą...
Stebėdami
žvaigždes
Ir lauko
akmenį
Surado
vientisą
Gyvybės
pradžios aktą.
Ir šventės
sukasi ratu
Mėnulio,
saulės atšvaitu,-
Kiekvieną
krikštą
Visi girdo
vandeniu,-
Iš ten
mūsų dermė
Ir laiko
patikra
Po pilku
akmeniu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą