Žiūriu į
pliką šaką,
O lietus
ją merkia,
Lašai - į
širdį,-
Kaip saulė
rudens
Prieš
žiemą pamažėle merkiasi,-
Taip teka
skausmas,
Nuolatos
jis teka
Visai
šalia manęs...
Brangiausias
draugas -
Jaunas
ąžuolas
Lapus net
iki pavasario išlaiko,
Kad
sulaikytų lašą -
Tai ašara
pakibusi vis prašo
Stipresnio
brolio, sesės:
- Palauk.
Nukritusio
jau niekas
Nepakels...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą