Jonas Basanavičius

Paminklo atidengimo proga,
ko nepadarė nė viena valdžia.

Kai daktaras išgydo kūną,

Švari palieka siela;

Skausmas užtemdo protą ir akis,

Tada nepamatai upelio,

Kuris bėgdamas per žalią pievą

Rašo raides į vingius,

Kur išsiraičiusi žilvičio,

Baltos ievos pavasarį šaknis...

Medžiai – paminklai,

Bet jie gyvena,

Kaip ir mes,

Gyvenimą - tik vieną,

Laikas sugriauna net pilis,

Išlieka knygos -

Jose gyva mintis...

Kada pajuntame,

Kad širdys laisvos atsivėrė,

Į dangų keliame akis

Ir ant akmens,

Lietuviško granito,

Jau kalame raides:

Gyveno čia ir apie ateitį galvojo

Jonas Basanavičius -

Mūsų visų viltis.