Rudens geltona duona

Kai rudenėja,

Vėl pavasarį jaučiu,

Nes rugio želmenys atgimsta

Ir kvepia duona iš namų,

Iš kurių taip seniai išeita...

Pakluonėmis ir brydė -

Ja vėl sugrįžtu,

Dūzgia mamos ratelis

Ir bičių aviliai prieš saulę

Triukšmą kelia...

Aš – tik maža bitelė.

Pražydo gėlės ir vėl užsimerkė,

Ąžuolas gilę pametė;

Einu į kelią,

Šiandien viską rinksiu,

Kol dar vaisiai kvepia...

Sode nugelto trešnės lepios,-

Kaip jaunos mergelės,-

Aš – kėkštas,

Grįžęs prie namų,

Iš didelio eglyno,

Tankaus miško,

Kur pataisai žaliuoja žiemą.

Atnešiau tau kankorėžį,

Padėjau prie vartelių,

Tik nesumindyk bėgdamas,-

Jis – mano duona

Ir dalis gyvenimo.