Nukirsta obelis

Trumpas gyvenimas obels:

Iš pradžių dar maža,

Kol auga, net nežydi,

Paskui po vieną obuolį kasmet

Vėjelis skina...

Graži branda,

Gražus ruduo

Ir obuoliai auksiniai,

Bet geni nuolatos šakas -

Tai vėjas, netgi kirvis...

Saulė užkopia vasarą

Į pačias obelų viršūnes

Ir žiūri į mažus vaisius,

Pašildo ir brandina.

Po metų kelerių

Šakos susipina,

Rauplėta ir žievė marga,

O obuoliai reti

Ant žemės krenta -

Rūgštūs, geležiniai...

Nebeatauga nukirsta

Tik kelmas primena,

Kad trumpas tas gyvenimas

Ne tik obels...

Kas to nežino?