Daug žemėje duobių
Ir prarajų visokių;
Ne paukštis aš,
Tiktai mažas žmogus,
Einu toliau į vasarą
Tik su lazda kumpuota.
Nereikia man sparnų,
Nes debesį matau iš tolo -
Ant jo saulutės spindulys
Pamoja man namų link,-
Mažytis minties švyturys
Ten spingsi iki šiolei...
Manau, kad durų į save
Dar niekas greit neuždarys,
Kol per duobes į prarają
Lengvai klampoju.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą