Paukščių balsai
Sklinda aukštai,
Aukščiau nei žvyrkeliai,
Nuolat duobėti,
Išrausti ratų
Ir šalto lietaus;
Tas vienas kelias,
Kur prasilenkdavo karietos
Su pakinkytu kuinu
Į prastas vežėčias
Ir garbios ponios
Tik nusukdavo akis...
Ir kas tuos arklius vadelėtų
Jeigu ne arklininkas -
Samdytas pilietis,
O kitas – laisvas,
Tiktai į savo vargą
Įkinkytas ir žmogus,
Ir jo arklys...
Tokie išliko nuo senovės
Pavadinimai turėti -
Dvariškio žirgas ir arklys.
Dar daug, oi , daug
Ir skirtumų turėta,-
Net iki šiol išliko
Lyg pilietis, lyg žmogus...
O paukščiai tebegieda .
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą