Rytais prisimenu,
Kad daugel liko
Iš vakaro darbų -
Nepradėtų, neužbaigtų -
Ir vėl įsisuka gyvenimas
Kaip laiko ratas,-
Net spartesniu žingsniu.
Kada negilūs klodai
Ir negilios pėdos,
Sofoklis pasijuoktų
Iš mano rūpesčių,
Kasdieninių raudų,-
Mažas žmogus ir pėdos
Lieka negiliai, neklampios,
Nedrasko nei šaknų,
Nei mažyčių lizdų,
Kuriuos susuko
Prie pat žemės paukščiai,
Vis bijantys audrų ir vanagų...
Tiktai galingieji pasiekia
Net erelių lizdus,
Jo kilnų atvaizdą
Pasiima ir pasisavina,
Mažyčius ir baugščius
Paukščius sugauna...
Skaudu, bet tiek tų
Mano vakaro raudų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą