2014 m. birželio 18 d., trečiadienis

Žmogus - laivelis



Kada jaučiu, kaip saulė kyla,
Dar nesimato spindulių,
Dangus tarsi sušyla
Ir gelsta horizontas iš rytų...
Užstoja saulę šilas,
Pro jį šešėliai nardo,
Lyg dirva rugių,
Ir pučia kiaurai vėjas –
Nuo pašaknių iki viršūnių ir stiebų...
Gyvenimas – laivelis
Ant nesuvaldomų bangų,
Kai sustiprėja vėjas,
Bijau, kad nenulūžtų stiebas,
Nes burių neturiu...
Prašvinta ir nubėga
Per veidą spinduliai,
Tada keliu iš miego
Svarbiausią žodį, pasakau:
„Tik nebijok pakilęs, –
Parodys taką artimieji ir draugai“.
Vis tiek bijai?




Komentarų nėra: