Kada jaučiu, kaip saulė kyla,
Dar nesimato spindulių,
Dangus tarsi sušyla
Ir gelsta horizontas iš rytų...
Užstoja saulę šilas,
Pro jį šešėliai nardo,
Lyg dirva rugių,
Ir pučia kiaurai vėjas –
Nuo pašaknių iki viršūnių ir stiebų...
Gyvenimas – laivelis
Ant nesuvaldomų bangų,
Kai sustiprėja vėjas,
Bijau, kad nenulūžtų stiebas,
Nes burių neturiu...
Prašvinta ir nubėga
Per veidą spinduliai,
Tada keliu iš miego
Svarbiausią žodį, pasakau:
„Tik nebijok
pakilęs, –
Parodys taką artimieji ir draugai“.
Vis tiek bijai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą