Vėl lyja

Lašai ant lapų,

Popieriaus ir medžio,

Ant mano delno:

Vienas, du...

Jie byra pro pirštus

Ir vis kas dieną rašo

Iš dangaus paimtus žodžius...

Kaip ąžuolus tėvai sodino,

Kaip iš jų kryžius skobė,

Statė prie trobų,

Kaip juos vainikais apipynė

Ir apraudojo nesugrįžusius namo...

Lašai ilgai nedžiūva, –

Juos tik nupurto vėjas,

Skubantis, neturintis namų,

Jisai tik vienas žino,

Kur ilsisi visi,

Išėję iš namų...

Lašai ir šiandien,

Kaip kančios beribės simbolis,

Vis slenka nuo stiklų...

Maniau, užaugs vaikai

Ir saulė skęs laše,

Prie durų ir langinių,

Balutėse senų vargų...

Vėl lyja.