Nupiešiau dangų,
Mėlyną ir gilų,
Ant jo ir debesėlį
Mažą patupdžiau,
Nuo žemės rasos ten
pakilo
Ir į vaivorykštę
pavirto,
Dabar visas spalvas
matau...
Oi, žeme, motina,
Tavo veide ir gilios
raukšlės,
Jos tiesiasi iki dangaus,
Saulutė šildo, tiesina,
Bet jų kasdien daugiau...
Pašlaksčiau pėdą
Gyvybės tyru vandeniu,
Į jį ir ašara pakliuvo,
Sūresnė, nei svajonė ar
viltis,
Taip laikas šokinėja per
akmenėlius,
Kol vėjui į akis
nekliūva,
Dabar palauksiu,
Ką jis pasakys....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą