Esu laiminga, kad turiu
namus,
Savo sodelį ir laukus,
Kur ganosi ir stirnos,
Karvės ir avelės,
Net šernai vedasi
Mažuosius šerniukus
Per bulvių plotą žalią,
Veršeliai lieka
Prie mamos net naktimis,
Nes vilkai sotūs,
Juk ne karas...
Taikus kaimo žmogus, –
Jo darbas – prakaitas,
Delnai juodi
Ir panagės nuo juodos
žemės
Nušiurpusios, be lako...
Lenkiu jiems galvą
Nes gerai žinau,
Kaip duonos riekė kvepia.
Kas sugrąžins senokai
ištremtus,
Kas pasodins gėles
Toli nuo savo tėviškės
Palaidotų lietuvių kapo?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą