Garniai

Mes - paukščiai,

Tiktai be sparnų,

O kojos dvi,

Dvi tokios akys,

Kad matome toli

Ir debesy namus pastatome...

Tada ir skrendame aukščiau,

Pavydi net garnys,

Kuris gurklyje vandenį

Vaikučiams neša

Ir pamaitina, ką prie balos rado...

Vienišius visada,

Savo šeimos nerodo,

Kad nežiūrėtų į jo lizdą

Ir pikta akis,

Nes atsargus visiems vienodai...

Niekada nemačiau garnių vaikų,

Nors po miškus braidžiau,

Prie ežerų gyvenimą praleidau,

Su garniu meškeriojau,

Pakrantėje namus turėjau,

Savo vaikams ir pasakas sekiau,

Garnio dainų vaikaičius mokiau;

„Garnys, garnys,

Tur ilgas kojas...

Lėkčiau, lėkčiau, kad galėčiau,

Tokias kojas, kad turėčiau,

Kaip garnys“...

Kur nulėkiau, kur nuskridau?

Oi, netoli nuo savo sodžiaus,

Kurio visada ilgėjausi...