Gandrai – savo lizde,
Kas prie žmonių,
Kiti – netgi ant stogo,
O žvirbliai po stogais,
Dar kuosos kamine,
Mažytės kregždės
Nešasi ir molį,
Padažiusios vandenyje...
Gyvybė virte verda
Pavasarį ir vasaros
šiltos
Pačiame žydėjime,
Kada ankstyvos būna vados
Ir antrą spėja
Išvesti į pasaulį, –
Taip žmogiška supratus,
Kad tu ne vienas
Vaikščioji žeme...
Dabar ir ant akmens
Rašysiu tavo vardą, –
Tu – juk gimtinė,
Žemė, Lietuva.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą