Smėlio laikrodis

Nuvysta gėlės,

Jeigu jų nekalbini kas dieną,

Neauga medžiai dideli dykumoje –

Tik šiurkštūs, su spygliais,

Kurie apsigina nuo vėjo

Ir vėl atauga savyje...

Nepasenau,

Tik akys tapo mėlynos, –

Buvo žalia miškų spalva, –

Išblunka spalvos,

Tarsi mėnesienoje

Ar saulės kaitriame delne...

Nesulinkau kaip smilga rudenį,

Tik sunkios pėdos,

Giliau į žemę klimpsta...

Kas ten – po žeme?

Oi, smėlio laikrodį

Verčiu kas dieną,

Gyvenimo kolba vis ta pati,

Sugrįžta su aušra...

Dabar jau supratau,

Kai diena veja dieną,

Kad esu laikina.