Dailininkams

Ne veltui renkasi

Už bendro stalo

Savi ir giminės, net svetimi,

Dalinasi laiku,

Pašventinimą gavę

Pradžiugina ir dangų,

Kad laužia vieną duoną,

Iš vieno kepalo visi...

Suskamba pievos skambalėliai -

Jie violetiniai, tikri,

O dalgis kerta,

Ruduo apverčia po velėna,

Išlieka grūdas,

Pavasarį išdygsta vėl nauji...

Čia mūsų žemė,

Mūsų vienas stalas,

Kaip Dievo tvarinys,

Todėl myliu kūrėjus,

Kurie dar seka paskui Tėvą:

Aukščiau, kilniau

Kiekvieną mielą dieną,

Prie žvakės naktimis.

Kas žemės spalvas tapo,

Lieka amžini.