Ir vėl lietus;
Kai buvo sausa,
Ašara išdžiuvo,
Dabar ji teka per skruostus
Ir mūsų žemę vilgo,
Kad po velėna rastume
Ir savo giminių kapus...
Kas ėjo ir suklupo
Nuo žaibo ir audros,
Kas kulkai nugarą atsuko,
Bet širdį pervėrė ir atgulė
Dėl žemės prigimtos, -
Nėra nė vieno grumsto,
Kuris nepermirko po viską skrodžiančio lietaus.
Kur ta vaivorykštė nutolo,
Kai žmogus suklupo
Prie savo namo,
Kryžiumi paženklinto,
Nuo pat Kalėdų iki šiol?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą