Rožių žiedai nusviro,
Raudonuoja sodas,
Nauja diena – tai žiedas
Po atvertais langais,
Į kurį žvilgsnis
krypsta, –
Kaip laikrodžio rodyklė,
–
Nuo ryto iki vakaro
Žiedai, nauji žiedai...
Prisiminiau gražiausią
puokštę,
Vienintelę, kurios
nepamiršau,
Kada man įteikei
Prie upės, dar mokykloje,
Žydėjo tulpės ir
narcizai,
Bet rožių buvo dar
mažai...
Vienintelis ir žvilgsnis,
Paspausta ranka,
Nežymūs laimės pažadai
Palydi iki pat rudens
vėlyvo –
Tai mano laikrodis,
Jo dūžyje – mūsų
vaikai...
Oi, koks likimas,
Kaip greitai vyto
Nuskinti žiedai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą