Žiūriu į žemę,
Nuostabų kristalą,
Kuri ir kvepia
Duona, medumi,
Sūria druska,
Renku kaip trupinius
Nuo visų bendro stalo
Ir supilu į burną,
Užgeriu sula.
Ką noriu, tą matau:
Auštai – dangus
Ir debesėlis nardo,
Baltas kaip avelė,
Paskui mažieji bėga –
Jau visa šeima
Ir Dievo avinėlį,
Savo kryžių,
Užsikeliu ant sprando,
Nešu į saulę
Per girias žalias.
Pasiremiu prie kelio,
Kaip Rūpintojėlis,
Išskobtas iš medžio,
Grublėta ąžuolo šaka
Pamoju vieversiui,
Tegu jis čiulba žemei,
O aš dainuoju čia...
Iliuzija – gražesnė už
tikrovę, –
Matau pasaulio įvairovę
Ir visa meilę,
Kas guli po žeme.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą