Trupantis akmuo

Viskas pasaulyje

Vis keičiasi ir mainosi;

Nėra daiktų, o tuo labiau žmonių,

Be kurių žemė neapsieitų...

Ir mes tokie,

Juk esame pamainomi,

Kai nėra išeities,

Geriau gyventi atskirai

Nuo pertekliaus kitų...

Tokia mintis ateina,

Kai pamatai paukščių būrius,

Kurie padangėje vora praskrenda -

Vienas vedlys,

O kiti stengiasi neatsilikti nuo visų.

Ateina laikas,

Kai akmuo subyra,

Kiečiausios uolos virsta

Nuo aukštų kalnų,

Tada girdžiu jų aidą,

Širdis sustingsta,

Bet laiko laikrodis

Vienodai ciksi smilkiny:

Skubu, skubu, skubu...

Gyvenimas - tai trupantis

Akmuo.