Man Ukraina mena badą
Ir pasakojimą seserų,
Mama kuodelį linų pešė
Ir pasakojo iki išnaktų...
Kampe stovėjo siuvamoji
Ir priminė laikus,
Kada pas mus keliavo
žmonės,
Pabėgę tarp karų.
Jie nešėsi, ką turi,
Atidavė už mažą paltį
lašinių,
Turbūt nesitikėjo
verpti,
Nieko daugiau siūti,
Jau neturėjo ir namų.
Taip ėjo diena iš dienos
Plačios, turtingos šalies
žmonės,
Dažnai basi, be kailinių,
Juos šelpė Lietuvos
artojas,
Ką tik turėdamas,
Kaip savo artimus draugus.
Ilgai dar dūzgė
Sesers rankose ta
siuvamoji
Siūdama mūsų šeimai
Ir po karo naminius,
Nešiojau tokį rūbą,
Brangų, kaip tautų
bendrovę,
Kaip savo šeimą juos
myliu...
O neseniai paklausė
Kažkoks korespondentas,
Kodėl dabar aš stoviu
Vis su jais sykiu.
Nebežinau, ką atsakiau,
Nes ašaros nuplovė
Visus tuos buvusius metus,
Bet liko atmintis,
Likimas abiejų šalių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą