Mieli draugai,
Iš paprasto ir atrasto
Rašto ir knygų,
Iš vadovėlių,
Pirštais rašaluotais
nuteptų,
Kaip antspaudu kas kartą
Naujai pažymėti;
Skaitau žodžius netgi ir
tų,
Kurių čia nebėra,
Apie kuriuos dainos
sudėtos
Ir uždarytos stalčiuose
Su atviru dangčiu,
Kad žodžiai amžinai
skambėtų...
Saulė juk sukasi
Gyvenimo ritmu
Ir turime skubėti,
Kad paskutiniame skyrelyje
Būtų ir tas gyvenimas,
Kuriuo kiti gėrėtųsi...
Tokia žmogaus, su aukso
plunksna,
Didžioji paskirtis,
Kad kurtų pasaką ir
žemėje,
Net ir po saulės skėčiu
Gražią pasakėčią,
Kur visi kalbasi vienu
balsu,
Pritariant vien tiktai
gamtos orkestrui...
Kas mes be tos giesmės,
Kuri pripildo sielos
versmę
Ir padeda srovei tekėti?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą