Gamta nuspėja laiką,
Bet kartais ir ji
apsirinka:
Pražysta medis taip
anksti,
Kad jo žiedus šalna
paliečia
Ir į žemę krenta...
Sulaukiau šiandien
šilumos,
Pavasario atodūsio,
Lašo rasos, lietaus,
Kuris palaistė jau
miškus,
Gyvybę žiedui
sugrąžino...
Vėl atsistoju prie ribos,
Bet jos neturi laikas –
Tokia akimirka trumpa,
Kai baltas žiedas
krinta...
Sekundė mano – ji
vienintelė tikra, –
Voratinklyje baltas
žiedlapis įpintas,
Siūbuoja vėjas
Taip aukštai šakas,
O žiedų lietus sninga
sninga, –
Kaip ir mano laikas;
Jis tarsi sustingo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą