Širdis apsąla
Nuo linkėjimų ir žodžių,
Kurie tokie tušti, –
Lyg pudra pavolioti,
Aplipę ir šlapi,
Kai pasenėja, dvokia,
Nes ne tikri
Ir padirbti iš deimantų,
Iš stiklo nušlifuoto.
Kai linkime draugams,
Tą patį skiriame ir sau,
Kad kažin kiek
paguostume,
Perkeltume naštą
Sau ant peties,
Kai ašarą nešluostome...
Netikras blizgesys
Aptemdo protą
Ir tikime žodžių gausa,
Kad laimė – prabanga
Ir iš aukščiau ją
duoda...
Tada linkėjimai
Pasiekia širdį,
Kai ranką paglostai,
Užtenka vieno žodžio –
Gerumo
Mokomės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą