Tavo vardas

Apsirikai – paika jaunystė,

Kad mano vardą

Įbrėžei į liemenį

Baltutėlaičio beržo,

Pavasarį iš ten ištryško

Kvepianti sula

Ir liko gilus randas,

Rudenį pablyškęs,

Skilęs lig pat kelmo...

Prie jo prasikalė šaka,

Daviau jai tavo vardą,

O tu jau nematei,

Kad ir kita karta

Nešioja tavo lemtį...

Sustoju prie beržų,

Į ąžuolus saulėtekį paleidžiu –

Ten šypsosi saulėlydžio šviesa,

Kiekviena gilė

Turi savo vardą...

Gyvenimas – sava našta,

Ji nesunki, kai sprogsta beržas,

Jinai gyva,

Kol lieka šaknys,

Nors samanotas kelmas

Tavyje...