Pasiūti vėliavą
lengviau,
Nei saugoti senelių
siūtą,
Ji plevėsuoja metų
metais,
Daug ilgiau,
Kol auga jų vaikaičiai
Už jūrų marių
mėlynųjų...
Paukščiai čia atskrenda
Ir ilsisi ilgai
Ant laivo stiebo atsitūpę,
Jie atneša spalvas
Iš tėviškės žalių
laukų ,
Geltono pirmo žiedo,
Raudono kraujo,
Kuris pulsuoja meile
amžina, –
Kaip mėlyno dangaus
Ir vingių Lietuvos
Gražiųjų upių...
Mes – šiaurės kraštas,
Uždari mūsų jausmai;
Gal vasara trumpa
Tokias mintis
Kaip laikinas gūžtas
Širdy susuko?..
Tegu čia teka
Tik gerumo upės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą