Žmonija primena,
Prikeldama istoriją,
Kai užplaukia ant
ledkalnių,
Tada nuskęsta net
„Titanikas“,
Paskui šlifuoja
deimantus,
Kurie vis primena nelaimę.
Dabar jau niekas
Nebežino jų net kainos,
Nes ten – kančia,
Kurios neišmatuosi,
nepasversi,
Nesugrąžinsi iš gelmių
Nuskendusios didžiulės
mirties baimės,
Kuriai nėra ribų, –
Ten ašaros drauge
paskendo.
Juk ne kas dieną
Grimzta keltai,
O lieka ten, dugne
Ir žemėje našlaičiai...
Kas juos globos,
Kas jiems sukurs legendą?
Tada ir patiki jėga,
Kuri nubaudžia žmones
Už jų didybės maniją,
Sukūrusius tik sau
nelaimes...
O ką kalbėti apie karą,
Kai niekas jo nelaimi?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą