2014 m. balandžio 17 d., ketvirtadienis

Istorija ir dabartis



Žmonija primena,
Prikeldama istoriją,
Kai užplaukia ant ledkalnių,
Tada nuskęsta net „Titanikas“,
Paskui šlifuoja deimantus,
Kurie vis primena nelaimę.
Dabar jau niekas
Nebežino jų net kainos,
Nes ten – kančia,
Kurios neišmatuosi, nepasversi,
Nesugrąžinsi iš gelmių
Nuskendusios didžiulės mirties baimės,
Kuriai nėra ribų, –
Ten ašaros drauge paskendo.
Juk ne kas dieną
Grimzta keltai,
O lieka ten, dugne
Ir žemėje našlaičiai...
Kas juos globos,
Kas jiems sukurs legendą?
Tada ir patiki jėga,
Kuri nubaudžia žmones
Už jų didybės maniją,
Sukūrusius tik sau nelaimes...
O ką kalbėti apie karą,
Kai niekas jo nelaimi?


Komentarų nėra: