Laikas – vagis,
Kuris neturi durų,
Nebelsdamas įeina,
Kai namas tuščias,
Netgi be langų,
Ir atsistoja vis už
nugaros,
Dažnai atokiai,
Net neprisiglaudžia,
O ieškau vis apčiuopiamo,
Kažko vis tikro,
Lyg antspaudo nuo smilių,
Kad dar sugretinčiau abu.
Tikiuosi, kad jis žiūri
Ir svarsto be kalbų,
Jisai ir žemėje, ir
danguje
Net savo matą turi,
O aš einu tik jo keliu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą