Ką sėjame

Prie lūpų glaudžiame

Kiekvieną rytą duoną;

Jinai kvapni, drėgna, –

Tarsi rasos palaistyta, –

Nes žemė myli grūdą,

Priglaudžia jį į savo patalą,

Augina, saugo,

Kol vėl prabyla jo branda.

Pabertas grūdas

Tik iš meilės dygsta –

Lukštename savo dienas,

Kaip kukurūzo burbuoles,

O mintyse užgimsta

Gražus paveikslas

Geltonos saulės šviesoje...

Žemė gimtoji – motina,

Jos įsčiose – šviesa,

Ji priima kiekvieną grūdą

Nuo savo Tėvo danguje...

Draugų parodose. Jozsef Komaromi.