MES

Mes – paprasti skrajūnai,

Kelionių amžinų

Neramūs paukščiai,

Audrų klajūnai,

Raibos antys,

Perintys ant vandenų,

Iš kur gyvybė atsiranda

Lizde pavasarinio šauksmo,

Jisai iš pat gelmės

Iš žemės vidurių...

Pakyla tik į dangų,

Kad ir vėl apžvelgtų,

Kokia jinai graži,

Ir krenta atgalios lašai,

Prisotinti šiltos saulės, –

Tarsi parašo,

Kad žemėje viskas gerai...

Mūsų gelmė – tai mintys;

Po lašą trykšta,

Kai jas užrašai,

Kad niekada nesentų

Ir skiltų paukščiai,

Skambėtų giesmės vyturių

Aukštai aukštai...