Kiek vienas ąžuolas,

Anksti subrendęs ir suaugęs,

Galybę gilių užaugina,

Paskui išbarsto po visus kraštus?

Juk niekas neskaičiavo,

Kiek jaunų išdygo,

O kiek paliko prie miškų...

Koks būtų žalias ąžuolynas,

Jeigu nesproginėtų bombos,

Neskristų kulkos vėju

Ir neužmintų niekas ant minos.

Oi, kiek našlių paliko

Ir meldžiasi dabar po ąžuolu senu,

Kur koplytėlėje kryželis

Arba rūpintojėlis - vėl su kryželiu...

Žemė sava priglaudžia,

Kas grįžta su tikėjimu giliu,

Kad visada iš tūkstančių -

Švelnių, gelsvų,

Nors vienas daigas

Sugrįžta ir suauga

Su protėvių kapais

Žaliuoju medeliu...