Su Šv. Velykomis

Žemės kalba – tai perspėjimas,

Kad ji – ne apvali,

Negali būti ir kita, –

Jinai vienintelė,

Tarsi Velykinis kiaušinis,

Kurį nudažome

Tik vieną sykį per metus,

Lukšte išraižome žvaigždes

Ir upių vingius...

Taip susisiekia ir dangus

Su mylima žeme,

Kurios trynys – gyvybė,

O matome tik lukštą –

Marginame, dažome,

Bet ji pati – nepakartojama:

Geltona, žalia ir raudona

Ant balto balto dugno...

Pati brangiausia žemė Lietuvos, –

Kaip mažas stalas,

Kur padėta duona,

Sėdi smalsus vaikas,

Viršuje saulė – tik trynys

Velykinio kiaušinio.