2014 m. balandžio 18 d., penktadienis

Su Šv. Velykomis



Žemės kalba – tai perspėjimas,
Kad ji – ne apvali,
Negali būti ir kita, –
Jinai vienintelė,
Tarsi Velykinis kiaušinis,
Kurį nudažome
Tik vieną sykį per metus,
Lukšte išraižome žvaigždes
Ir upių vingius...
Taip susisiekia ir dangus
Su mylima žeme,
Kurios trynys – gyvybė,
O matome tik lukštą –
Marginame, dažome,
Bet ji pati – nepakartojama:
Geltona, žalia ir raudona
Ant balto balto dugno...
Pati brangiausia žemė Lietuvos, –
Kaip mažas stalas,
Kur padėta duona,
Sėdi smalsus vaikas,
Viršuje saulė – tik trynys
Velykinio kiaušinio.





Komentarų nėra: