Geltona ir juoda

Sugrįžta paukščiai,

Atauga ir žolė, –

Dabar tokie rudi dirvonai, –

Kiekvieno smilgos prieglobstyje

Susisuka sau lizdą voras,

O prie didesnio kupsto

Įsitaiso skruzdės

Ir neša smiltis atvirai,

Kad jų vaikai pažintų gaivų orą...

Po smilgų šaknimis,

Jų pridengta pluta,

Dar keli klodai, –

Kaip suspausta mintis,

Pavirtusi į anglį juodą...

Sužiuro geltonas šalpusnis,

Į saulę panašus,

Ir keičia veido bruožus, –

Visi žemės vaikai vienodi,

Tiktai vieni giliai,

Kaip mūsų atmintis,

Kuri iškyla sapnuose,

Tada kelia giliausius,

Kitus matau aukštai –

Toliau, už debesų,

Pagelsta saulės atspindžiai,

Už jų – vėl juoda...